svintanti ausra | Page 3

vėl praleido žvejybą.
Vadinas iš namų aš paskambinti negalėsiu. Bet aš turėjau būtinai paskambinti. Aš pastačiau savo automobilį
greta senojo Ševroleto ir iš prietaisų skydelio paėmiau mobilų telefoną, kurį dėl viso pikto davė man Edvardas.
Aš surinkau numerį ir laukiau, tačiau piršta dėl viso pikto laikiau ant mygtuko „atmesti“.
- Klausau? – atsakė Setas Kvilvoteris ir aš atsidusau nuo palengvėjimo. Aš per daug bijojau kalbėti su jo
pikta seserimi Lėja. Jai sakant, kad „nukas man galvą“ neatrodė kaip tik pagąsdinimas.
- Sveikas Setai, čia Bela.
- O sveika Bela. Kaip tu?
Baisiai. Laukiu kol tu mane nuraminsi – pagalvojau aš.
- Puikiai.
- Nori sužinoti naujienas?

- Tu gal aiškiaregys?

- Nesąmonės. Aš ne Alisa, juk tu nuspėjama. – jis nusijuokė. Tik Setas Kvileutų gaujoje La Puše galėjo taip
ramiai pasakyti vardą nors vieno iš Kalenų.

- Aš žinau, - mažumėle patylėjusi pasakiau aš. – Kaip jis?
Setas atsiduso. – Kaip visada. Jis nekalba, nors mes žinome, kad jis mus girdi. Žinau, jis stengiasi negalvoti
kaip žmogus. Pasiduoda instinktams.
- Tu žinai kur jis dabar?
- Kažkur šiaurinėje Kanados dalyje. Negaliu konkrečiai pasakyti. Jis nekreipia dėmesio į valstijų sienas.
- Ir jokios užuominos...
- Ne, jis negrįš Bela. Atleisk.
Seiles užstrigo gerklėje. – Gerai Setai, viskas aišku. Aš labai noriu, kad jis grįžtų.
- Aha. Mes visi norime, kad jis grįžtų.
- Ačiū, kad viską pasakoji Setai. Žinau, kad likusieji ne itin tuo patenkinti.
- Na jie nėra didžiausi tavo gerbėjai – linksmai sutiko jis. Nieko nepakeisi. Džeikobas padarė savo
pasirinkimą, o tu savo. Džeikobui nepatinka jų nuotaikos. Na jis ir ne itin patenkintas, kad tu juo domiesi.
Aš užlaikiau kvėpavimą.
- Aš galvojau jis su tavimi nekalba?
- Jis negali nuo mūsų nuslėpti savo jausmų, kad ir kaip jis to norėtų.
Vadinasi Džeikobas žino, kad aš pergyvenu. Aš neesu tikra dėl savo jausmų šiuo atveju. Na lai jis žino, kad
aš jo galutinai nepamiršau. Jis galvoja, kad aš taip galiu – akys nemato, širdis nemyli.
- Tikiuosi pamatysiu tave per.... vestuves. – pasakiau aš ir sukandau dantis dėl paskutinio žodžio.
- Būtinai, aš ir mama ateisim. Puiku, kad tu mus pakvietei.
Aš nusijuokiau dėl jo entuziazmo. Nors mintis pakviesti vilkolakius priklausė Edvardui ir aš buvau
laiminga, kad jis tai sugalvojo. Jei ateis Setas, puiku. Bent kažkoks ryšys su mano vairuotoju.
- Be tavęs viskas bus ne taip.
- Perduok Edvardui linkėjimus.
- Būtinai.
Aš pakraipiau galvą. Seto ir Edvardo draugystė vis dar gąsdino mane. Nors tai buvo įrodymas, kad visa tai
tikra. Kad vampyrai ir vilkolakiai gali bendrauti jei tik to nori. Bet ne visus džiugino tokia galimybė.
- Ech. – pasakė Setas. – Lėja atsivilko.
-
Supratau. Iki

Setas padėjo ragelį. Aš palikau mobilų ant sėdynės. Dabar reikėjo pasiruošti susitikimui su Čarliu, kuris
manęs jau laukė namie. Vargšas mano tėvelis, dabar pas jį tiek rūpesčių. Džeikobo pabėgimas buvo mažiausias
jo rūpestis. Jis labai pergyveno dėl manęs, vos aštuoniolika sulaukusios dukros. Kuri visai greitai taps ištekėjusi
moteris. Visai po kelėtos dienų.
Aš lėtai ėjau pro krapnojantį lietų ir prisiminiau tą vakarą, kai aš su Edvardu jam pasakėme naujieną.
Kai išgirdau, kad Čarlio automobilis jau kieme, žiedas pasidarė toks sunkus, lyg svertų šimtą kilogramų. Man
norėjosi paslėpti ranką, įsikišti ją į kišenę arba ant jos atsisėsti, bet Edvardas tvirtai ją laikė, tiesdamas ją į

priekį.

- Bela nustok jaudintis. Leisk priminti, kad juk ne dėl žmogžudystės prisipažinsi.
- Lengva tau kalbėti.
Aš išgirdau sunkius žingsniu vedančius link namų. Raktas pasisuko spynoje, nors durys buvo neužrakintos.
Aš taip persigandau, lyg būčiau pamiršus užrakinti duris, o žudikas, kuris ruošėsi mane nužudyti atidarinėjo
duris.
- Bela nusiramink. – prašnibždėjo Edvardas klausydamas mano beprotiško širdies plakimo. Durys atsidarė
ir atsitrenkė į sieną, aš net suvirpėjau.
- Sveikas Čarli. – visiškai ramiai tarė Edvardas.
- Ne. – prašnibždėjau aš pro sukastus dantis.
- Kas? – prašnabždėjo Edvardas.
- Palauk, kol jis nuims šautuvą.
Edvardas nusijuokė ir laisva ranka perbraukė per mano palaidus plaukus.
Čarlis atėjo į kambarį su striuke ir pistoletu. Jis stengėsi nesiraukyti matydamas mus abu ant sofos.
Paskutiniu metu jis stengiasi būti kuo malonesnis Edvardui. Bet šiandieninis prisipažinimas užmuš visas jo
pastangas.
- Sveiki vaikai. Kaip reikalai?
-Mes norėtumėme su tavim pakalbėti. – tarė Edvardas. – Mes turime gerų naujienų.
Čarlio veidas staiga pasikeitė iš draugiškai malonaus į niūrų ir susierzinusį.
- Geros naujienos? – sušuko Čarlis žiūrėdamas į mane.
- Tėti prisėsk.

Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir atsisėdo į fotelį.
- Tėti neimk taip giliai į širdį, - pasakiau po ilgos tylos. – Viskas gerai.
Edvardas susiraukė, ir supratau, kad tai jo reakcija į mano pasakytą frazę „viskas gerai“. Jis būtų pavartojęs
tokius žodžius kaip „nuostabu“ pasakiška“ ir kt.
- Jei viskas taip gerai Bela, tai kodėl tu prakaituoji?
- Aš neprakaituoju. – pasakiau aš ir nusisukau nuo jo grėsmingo veido. Atsisukusi į Edvardą aš nusivaliau
prakaitą nuo kaktos.
- Tu laukiesi? –